What do you think?
Rate this book
432 pages, Hardcover
First published January 1, 2009
”Speed and anger went hand in hand. Mom drove carefully, was considerate, never minded if the car in front was slow, she was patient and followed. That was how she was at home as well. She never got angry, always had time to help, didn’t mind if things got broken, accidents happened, she liked to chat with us, she was interested in what we said, she often served food that was not absolutely necessary, such as waffles, buns, cocoa, and bread fresh out of the oven, while Dad on the other hand tried to purge our lives of anything that had no direct relevance to the situation in which we found ourselves: we ate food because it was a necessity, and the time we spent eating had no value in itself; when we watched TV we watched TV and were not allowed to talk or do anything else; when we were in the garden we had to stay on the flagstones, they had been laid for precisely that purpose, while the lawn, big and inviting though it was, was not for walking, running, or lying on...[Dad always drove much too fast.]”
Kartais į tualetą neidavau ištisas dienas, norėdamas sukaupti kaip reikiant didžiulį rudį, nes man tas teikė džiaugsmo. O kai prispirdavo taip stipriai, kad nė neįstengdavau stovėti stačias ir vaikščiodavau susirietęs, nepasiduodavau pagundai, nes tada visą kūną maloniai mausdavo, - iš visų jėgų įtempdavau raumenis ir tarsi įstumdavau rudį atgal. Bet šis reikaliukas kėlė pavojų: jei per ilgai kentėdavau, rudis galiausiai tapdavo toks didelis, kad vos galėjau išstumti. Jergutėliau, kaip kartais skaudėdavo stumiant tokį milžiną! Vos ištverdavau, nes skausmas apimdavo visą kūną, sprogdino mane iš vidaus, OOOOO, rėkdavau, OOOOOO!!! O galiausiai, kai jau atrodydavo nebeįmanoma, jis išeidavo.
Dievulėliau, koks geras jausmas!
Koks nuostabus jausmas tada mane užplūsdavo!
Skausmo nebėra.
Rudis tualete.
Mane užliedavo ramybė. Tokia ramybė, kad nė nenorėdavau atsistoti ir nusivalyti užpakalio, tik dar pasėdėti ir ja pasimėgauti. (p. 98)
Kai pradėjau lankyti treniruotes, mama nupirko man sportinį kostiumą. Patį pirmą, todėl lūkesčių turėjau didelių, įsivaizdavau visą žvilgantį mėlyną "Adidas" kaip Ingvės, o gal net dar geresnį - "Puma" arba bent "Hummel", arba "Admiral". Bet mamos nupirktas kostiumas neturėjo apskritai jokio prekės ženklo. Buvo rudas su baltais dryželiais, ir nors spalva man atrodė šlykšti, ne tai buvo blogiausia. Blogiausia buvo neblizgi, matinė ir šiek tiek glamžyta medžiaga, todėl kostiumas ne laisvai krito, bet buvo prigludęs prie kūno ir mano užpakalis atrodė dar labiau atsikišęs nei įprastai. Tik apie jį ir galvojau apsivilkęs kostiumą. Net tada, kai prasidėjus treniruotei išbėgau į aikštę, neįstengiau nuvyti šalin minties apie užpakalį. Užpakalis tikriausiai apvalus kaip balionas, mąsčiau vydamasis kamuolį. Mano sportinis kostiumas rudas ir bjaurus, galvojau. Atrodau kaip mulkis. Mulkis, mulkis, mulkis. (p. 203)
- O mūsų klasėje gabiausias esu aš, - pasakiau. - Bent jau geriausiai sekasi rašymas, skaitymas, gamtos ir socialiniai mokslai. Ir vietinė istorija.
Ingvė pažvelgė į mane.
- Nesigirk, Karlai Uve.
- Nesigiriu, tai tiesa! - atšoviau. - Nėra jokių abejonių! Skaityti moku nuo penkerių. Išmokau anksčiau už kitus klasės vaikus. Dabar skaitau laisvai. O Edmundas vyresnis už mane ketveriais metais, bet išvis nemoka skaityti! Pats taip sakei! Tai reiškia, kad ir už jį esu gabesnis.
- Užsičiaupk jau, gana girtis, - paliepė Ingvė.
- Bet aš sakau teisybę. Ar ne, Edmundai? Ar ne tiesa, kad nemoki skaityti? Kad mokaisi papildomai? Juk tavo sesė eina į mano klasę. Ir ji nemoka skaityti. Tik vos vos. Juk nemeluoju.
Tada nutiko keistas dalykas: Edmundo akys pritvino ašarų. Jis staigiai nusisuko ir ėmė žingsniuoti tolyn.
- Ką čia išdarinėji! - sušnypštė Ingvė.
- Bet juk teisybę sakau, - neatlyžau. - Aš geriausias savo klasėje, o jis blogiausias saviškėje.
- Eik namo, - paliepė Ingvė. - Tuojau pat. Daugiau su mumis čia nebūsi.
- Ne tau spręsti.
- Užsičiaupk ir drožk namo! - subarė jis ir uždėjęs rankas man ant pečių stumtelėjo eiti.
- Gerai, gerai, - nusileidau ir ėmiau lipti kalva. Kirtau kelią, įsmukau pro duris, nusirengiau. Juk teisybę pasakiau, tai kodėl jis mane stumdė?
Kai atsiguliau į lovą ir pradėjau skaityti, akis užplūdo ašaros - juk tai neteisinga, juk pasakiau tiesą, kaip neteisinga, neteisinga. (p. 206)
Pati šauniausia buvo vardu Mariana, mes susitikinėjome dvi savaites, kartu čiuožinėdavome pačiūžomis, paskui ji atsisėdo man ant kelių ir pabučiavo, tai nutiko per jos gimtadienio šventę, kurioje buvau vienintelis pakviestas berniukas: Mariana atsisėdo man ant kelių, laikiau ją apkabinęs, kol kalbėjosi su savo draugėmis, mes pasilaižėme, bet galiausiai nebeįstengiau tęsti, nors ji man ir patiko, be jokių abejonių, buvo viena iš gražiausių mokykloje, jei ne pati gražiausia, o gal net truputį jos gailėjausi, nes ji gana skurdžiai gyveno tik su mama ir seserimi, beveik neturėjo naujų drabužių, todėl motina kiek galėdama stengėsi patobulinti jų senus drabužėlius, gautus iš giminaičių, bet būdamas jos kambaryje jutau tuštumą, o bučiuodamasis klaustrofobiją, dažniausiai troškau tiesiog iš ten dingti, todėl galiausiai paprašiau Dago Magnės perduoti Marianai, kad tarp mūsų baigta. Tą pačią dieną padariau didžiulę klaidą: kai ji bėgo pro stoginę nuo lietaus, kur stovėjau, aš, grynai reflekso vedamas, pakišau koją. Mariana parkrito veidu į asfaltą, pasipylė kraujas, ji verkė, bet ne tai buvo blogiausia, o tasai įtūžis, kurį paskui liejo visos kitos mergaitės, susibūrusios jos palaikyti. Nereikia nė sakyti, jog kelias savaites nebuvau itin populiarus. Niekas nesuprato, kad visai nieko blogo galvoje neturėjau, padariau tai tik dėl smagumo. (p. 329)
Vienas iš sodų, pro kuriuos pravažiuodavau, buvo neseniai įveistas, jo viduryje augo viena vienintelė nedidelė obelaitė, nokinanti vieną vienintelį obuolį, todėl nereikėjo didelės vaizduotės numanyti, kad tas obuolys buvo svarbus šeimos tėvui, tą pavasarį pasodinusiam obelį, ir jo dviem mažiems vaikams, kasdien lekiantiems patikrinti, ar obuolys - nes jiems tai buvo Obuolys - jau sunoko. Tai buvo jų obuolys, kas rytą mindamas į mokyklą mačiau jį siūbuojant ant šakos ir galiausiai nugvelbiau.
Bet ne vakare, kai tamsu ir tikimybė, kad mane pastebės, menka, ne - aš nugvelbiau jį ryte pakeliui į mokyklą, tiesiog palikau dviratį šalikelėje, persiropščiau per tvorą, perėjau pievelę, nuraškiau obuolį ir žingsniuodamas atgal suleidau į jį dantis. Prieš akis atsivėrė naujas pasaulis. (p. 391)
·•●•·Dear Karl Ove, I wanted to tell you so much about this book of yours, Mim Kamp. Or should I say Din Kamp? Anyway, I'm at 30% now in the third volume, the one about your childhood on Tromøy? Of course, you know that. I really really like it. It speaks to me. You speak to me. I always thought your memory must be the best there is. All these details from so many years ago. It's really really impressive. Until I found this:
·•●•·At 66%. There's something going on here, but I can't tell what it is just yet. Water and tears and his own reflection in the dark pane. And garbage upon garbage in the woods. Excrements and his penis in a bottle. Ha ha. Never mind. Porn magazines, of course. And the colors. It's not the father, probably, although he's a dick. It's not the mother either. At least Karl Ove started reading seriously now. That'll help. Him and maybe me too— The nose bridge of my glasses has left a small dent on my forehead.
·•●•·At 100%. Volume three of six is finished! I'm about forty percent done with the whole novel (if you count the pages) and Karl Ove still managed to keep me guessing. There's a lot in this book that you can read just as it is apparently intended to be read, as his childhood memoir when he was about 6 to 14. But there's also some strange undertow, a dark line, that runs all through the text, but under the surface. This is Karl Ove living in waterland. If you read this book you'll discover much water in it. That's not surprising considering the fact that the whole story is more or less set on an island. But there's a lot more water than there needs to be. Rain and snow, showers and bathtubs, the water that's left by his brother in the sink for Karl Ove to wash himself with. And then there are his tears, plenty of them. In German we say (translated) someone has been built near the water, meaning he weeps easily. That's the case with him. His tears are flowing virtually all the time. Sometimes for good reason, most often not. And then there is this watershed moment, when he recalls reading a certain book, and comes to some conclusion about himself. In terms of the plot this book was the most easily accessible of the three I read so far.